Žinant priežastį, rudos dėmės gali būti lengvai pašalintos.
Rudos dėmės dėl priežiūros stokos
Dažniausia rudų dėmių atsiradimo ant vejos priežastis – netinkama priežiūra. Negražios dėmės gali atsirasti dėl išdžiūvimo – veja gali išdegti nuo tiesioginių saulės spindulių ir didelio karščio. Tačiau dėmes gali sukelti ir užmirkimas. Tai galima ištaisyti reguliariai skarifikuojant veją, kuri ją purena, vėdina ir tuo pačiu užtikrina, kad lietaus vanduo vėl galėtų lengvai nutekėti. Be to, veją reikia pjauti reguliariai, nes per ilgi žolės ašmenys gali paruduoti.
Rudos spalvos pakitimas dėl grybelio atakos
Grybeliai vejose yra plačiai paplitę ir dažniausiai atsiranda ten, kur veja nuolat drėgna. Grybų yra daug skirtingų rūšių, o raudongalviai grybai pirmiausia yra atsakingi už rudas dėmes vejoje. Pavadinimas gali sukelti painiavą – pažeistoje vejoje matomos ne raudonos dėmės, o dėmės nuo šiaudų geltonumo iki rusvos spalvos. Paraudimo priežastys yra padidėjusi drėgmė vejoje arba stresinės situacijos, tokios kaip maistinių medžiagų trūkumas, netinkamas drėkinimas ir itin aukšta temperatūra.
Dėl raudonos spalvos galiuko veja nemiršta – ji tiesiog atrodo itin negražiai. Ruda vejos spalva dažniausiai išnyksta savaime, kai tik vėl susitvarko drėgmės balansas dirvoje. Tačiau jei šis grybelis užsikrečia dėl maistinių medžiagų trūkumo, reikia naudoti geras vejos trąšas.
Šie metodai veiksmingai užkerta kelią grybelių užkrėtimui:
- Vejos trąšos: Vejos plotas turi būti pakankamai aprūpintas maistinėmis medžiagomis.
- Gera vėdinimas: Svarbu pasirūpinti, kad veja būtų gerai vėdinama, kad ji galėtų sveikai ir gražiai augti.
- Vėjolauža: Sienos arba tankios gyvatvorės blokuoja vėją ir taip skatina grybų plitimą; Taip pat visus lapus nuo vejos reikia surinkti rudenį.
- Teisingai laistykite: Drėgmė skatina grybų plitimą vejoje. Savaitinis, ilgas laistymas turi prevencinį poveikį. Vanduo gali prasiskverbti giliai į žemę, o pati veja greitai išdžiūsta.
Gal k alta pievinė sraigė
Pavasaris jau čia, o pievelėje matosi rudos dėmės? Gali būti, kad k altos pievinės musės lervos. Šios lervos kolonizuoja plotą, esantį po velėna, valgydamos atskirų žolių šaknis. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais pievų uodų patelės kiaušinėlius deda į pievelę, iš kurios po keturių–šešių savaičių išsirita lervos. Šie įsiskverbia į velėną ir paprastai pradeda vaišintis žolės šaknimis jau rudenį.
Balandį ir gegužę po peržiemojimo prasideda didysis maitinimasis, kurio metu maždaug keturių centimetrų ilgio lervos maitinasi net vejos žolės lapais. Dėl lervų pažeistų žolės šaknų veja iš dalies pasidaro geltonai ruda, kol ji galutinai miršta. Pievinių muselių užsikrėtimą nuo grybelinės ligos galima atskirti tuo, kad šiuo atveju atskiros žolės neturi nuosėdų ar dėmių, o turi vienodą spalvą.
Pažanga taip pat rodo tikrumą: užkrėtimo atveju daugybė pievinių musių lervų atsiras tiesiai po dirvožemio paviršiumi. Lervų negalima kontroliuoti naudojant insekticidus, nes jų nepatvirtinta naudoti namų soduose ir soduose šiems kenkėjams naikinti.
Kiti veiksmingi metodai taip pat yra perspektyvūs:
- Kalkinis azotas: 30–40 gramų kalkių azoto vienam kvadratiniam metrui vejos gali veiksmingai kovoti su lervomis. Tuo pačiu metu veja aprūpinama svarbiomis maistinėmis medžiagomis. Norėdami tai padaryti, kalkių azotą reikia išbarstyti kovo pradžioje, esant drėgnam orui.
- Vertikalus: Pievinės musės lervos visada būna arti paviršiaus. Todėl žemai nustatytas skarifikatorius gali lengvai sumažinti gyventojų skaičių. Tada naujas vejos sėklas reikia įberti į žemę, pabarstyti humusu ir suvynioti.
- SC nematodai: Nematodus galima užsisakyti sodininkystės parduotuvėse. Šios mažytės apvaliosios kirmėlės dedamos į vandenį ir vakare paskleistos ant vejos. SC nematodai prasiskverbia pro pievinės musės lervas ir užkrečia jas bakterija. Tada lervos miršta per kelias dienas.
- Lervų rinkimas: Sumaišius 1 kg drėgnų kviečių sėlenų ir 100 g cukraus, kenkėjai skatinami palikti savo požeminius tunelius sutemus – tada jie galės tada tiesiog būk surinktas.
Ką reikia žinoti apie rudas dėmes vejoje – apžvalga
- Rudos dėmės ant vejos vasarą rodo, kad veja išdžiūvo. Reguliarus vejos laistymas vakare padeda išvengti šio išdžiūvimo karštuoju laikotarpiu.
- Tuomet saulė yra tik žemai danguje ir nebegali sukelti žolės stiebų sudeginimo vandens lašeliais. Jei rudos dėmės išlieka nepaisant laistymo, tai gali būti dėl to, kad dirvožemis nesugeria pakankamai vandens. Čia padeda drėkinamoji priemonė, kuri palaiko vandens įsisavinimą dirvožemyje.
- Šių dėmių priežastis taip pat gali būti kalio trūkumas. Čia būtinas poreikius atitinkantis ir subalansuotas tręšimas, kad vėl pagerėtų visa dirvožemio struktūra. Gerai prižiūrima ir tręšta veja yra atspari visų tipų ligoms, taip pat yra stabili prieš sausros ar šalčio sukeltą stresą.
- Reguliarus vejos tręšimas turi būti atliekamas reguliariai, net be rudų dėmių ar kitų pažeidimų.
Patarimai dėl kenkėjų vejoje
Jei veja apnikta kenkėjų, gali susidaryti ir rudos dėmės. Vienas kenkėjų – straublio lervos. Neprofesionalui labai lengva nustatyti, ar šis kenkėjas neužpuolė vejos. Šiek tiek pakeliate nuo žolės pagrindo. Kadangi straublio lerva apsigyvena tiesiai po žolės pagrindu, ją labai lengva atpažinti. Čia padeda kruopščiai pašalinti lervomis užkrėstą žolę ir iš naujo pasėti veją.
Jei rudos dėmės vejoje atsiranda gana greitai po tręšimo, yra tikimybė, kad veja buvo apdegusi nuo trąšų. Tręšdami visada turėtumėte naudoti trąšas, kurių pakuotėje aiškiai nurodyta, kad produktas nesudegins vejos.
Be to, veją reikia purkšti iš karto po tręšimo – po saulėlydžio, kad trąšos per ilgai neliktų ant žaliosios zonos. Jei po tręšimo veja parudavo, galite pabandyti ją išsaugoti purškiant veją. Blogiausiu atveju veja turi būti persėta išdegusiose vietose.
