Švelnus kepenys – vienas pirmųjų pavasario ženklų sode ir miške. Nepaisant spalvų ir rūšių įvairovės, pastaraisiais metais jį vis rečiau galima pamatyti soduose. Tai kelia nedaug priežiūros reikalavimų.
Vien dėl šios priežasties verta iš naujo atrasti šį nereiklus ankstyvą žydėjimą. Gamtos apsaugos fondas kepenėles išrinko 2013 metų „Metų gėle“.
Bendra informacija apie kepenėles
Botanikai ne visai sutaria, kuriam augalui priklauso kepenė. Kai kurie priskiria jį anemonų šeimai, tačiau dauguma priskiria jį vėdrynų šeimai botaniniu pavadinimu Hepatica. Tai žieminis augalas ir, priklausomai nuo vietos, žydi jau kovo mėnesį. Todėl kepenė yra viena iš ankstyvųjų žydėjimo. Jis yra šiek tiek toksiškas ir gali sukelti niežulį ar paraudimą, kai patenka ant odos ir gleivinių. Plaukuoti žiedyno kotai, kurių gale išsidėstę 15-30 mm žiedai, išauga stačiai virš kaušelių pavidalo šluotelių.
Lietingu oru ir sutemus kepenžolės žiedlapiai užsimerkia. Žydėjimas trunka apie 8-10 dienų. Tik žydėjimo laikotarpio pabaigoje iš šakniastiebių išauga naujai sukurti lapai, kurių viršus tamsiai žalias, o apatinė rausvai violetinio atspalvio.
Kepenažolės vieta ir dirvožemio reikalavimai
Tikroji jo buveinė yra lapuočių miškai. Todėl ji taip pat randa savo idealią vietą sode po lapuočiais medžiais. Ankstyvą pavasarį, kai žydi kepenė, šie medžiai dar pliki ir praleidžia pakankamai saulės, o vasarą jie suteikia augalui pavėsį. Kaip giliai įsišaknijęs augalas, jis puikiai susidoroja su medžių šaknimis, nes po žydėjimo jam reikia tik šiek tiek vandens. Kepenžolė mėgsta humusingą, kalkingą ir purią dirvą. Todėl rudenį patartina ant lysvės palikti ploną lapų sluoksnį, kad dirva gautų maisto medžiagų ir liktų puri. Tuo pačiu metu augalas yra apsaugotas žiemą.
Jei neturite sodo, kepenėles galite sodinti ir į didelius vazonus, kurie vasarą turėtų būti vėsūs ir pavėsyje. Peržiemojimui ant augalų taip pat uždėkite sluoksnį lapų, o vazonėlius apvyniokite amortizuojančia plėvele arba kokosiniu kilimėliu ir padėkite į saugomą vietą.
Kepenpalmių atsiradimas ir rūšys
Pagrindinė kepenžolės paplitimo sritis yra šiaurinio pusrutulio lapuočių miškai Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Yra geografiškai skirtingų rūšių, kurių daugumą dabar galima įsigyti geruose sodo centruose. Tikrai nepatartina jo kasti miške, nes kepenė yra ypač saugoma pagal Federalinį rūšių apsaugos potvarkį. Sodui puikiai tinka visos europinės kepenėlės veislės. Šiaurės Amerikos ir Azijos rūšys yra reiklesnės, todėl labiau tinka entuziastams. Dauguma kepenėlių rūšių turi pavienius žiedus, tačiau yra ir dvigubų veislių. Spalvų paletė svyruoja nuo b altos ir rožinės iki violetinės ir šviesiai mėlynos. Kaip ir hortenzijų, spalva gali keistis priklausomai nuo dirvožemio sąlygų: jei kalkių daug, žiedai būna rausvi, o jei kalkių mažai – šviesiai mėlyni. Aukštis skiriasi priklausomai nuo veislės tarp 10-25 cm.
Europos rūšys
- Mėlynas elfas, nuo tamsiai mėlynos iki violetinės
- Mėlynos akys, šviesiai mėlynos
- Mėlynas stebuklas, tamsiai mėlynas
- Pirėnų žvaigždė, grynai b alta
- Sniego valsas, b altas su švelniai rausvu atspalviu
- Žiemos magija, šviesiai violetinė
Azijos ir Amerikos rūšys
Nors daugelis azijietiškų kepenėlių yra dvigubos ir būna gražių spalvų, o amerikietiškosios pasižymi mažesnėmis gėlėmis ir marmuriniais lapais.
- Raudonas vėlyvas žydėjimas, nuo tamsiai rožinės iki raudonos
- Manitoba, mažos b altos gėlės
- Insularis Pink, rožinės gėlės
- Japoninė kepenėlė f lutea, ryškiai geltona
- Japoninė kepenėlė Syonjyouno Homare, violetinė ir b alta, abi dvigubos
- Japoniška kepenėlė Murasaki nichirin, šviesiai violetinė
Kepenpalmių sodinimas ir dauginimas
Idealus kepenėlių sodinimo laikas – ankstyvas ruduo. Pirmam sodinimui reikėtų iš medelyno pasirinkti norimą kepenėlių rūšį. Jei norite tankaus sodinimo, vienam kvadratiniam metrui reikia apie 15-20 augalų, priklausomai nuo jų dydžio. Prieš sodinimą gerai atlaisvinkite dirvą ir lengvai sugrėbkite gatavą kompostą. Tada įterpkite augalus, pabarstykite juos trąšomis ir gerai laistykite. Norint dauginti kepenėles, geriausia leisti netrukdomai augti, nes padalijus augalą ji gali jautriai reaguoti ir žūti. Jei jis jausis patogiai savo vietoje po medžiais, bėgant metams savaime sėjant išaugs tankus, gražus kilimas.
Peržiemojimas, tręšimas ir pjovimas
Kaip žiemkenčiai, daugiametis augalas, kepenžolė išlaiko dalį savo lapų visą žiemą, o išlikimo pumpurai saugomi lapų pažastyse. Idealiu atveju rudenį ant augalų paliekate ploną medžių lapų sluoksnį, kad apsaugotumėte juos nuo šalčio. Tuo pačiu metu dirva gali pasisavinti maistines medžiagas iš lapijos, todėl ankstyvą pavasarį reikia mažai trąšų. Tam kruopščiai nupjaunamas lapų sluoksnis, pašalinami nudžiūvę kepenėlių lapai, o aplink augalus įterpiamos trąšos arba kompostas. Šiems augalams genėti nereikia.
Kenkėjai ir ligos
Kepenėles retai užpuola kenkėjai. Net sraigės to vengia. Rūdžių grybelis gali atsirasti ant lapų dėl ligų. Auginimo sezono metu galite pabandyti sulaikyti šį grybelį specialiu purškalu nuo rūdžių. Kitas variantas – pavasarį nupjauti visus lapus ir prevenciškai purkšti pumpurus.
Trumpai ką turėtumėte žinoti apie kepenėles
Kepenžiedis yra gana nereiklus, daugiametis augalas, gležnais žiedais mus džiuginantis jau kovo mėnesį. Jei augalas mėgsta savo vietą, jis pats pasisės ir išaugs į tankų gėlių kilimą. Nors kepenžolė auga medžių pavėsyje, todėl dažniausiai drėgnoje dirvoje, sraigės jų vengia.
- Kepenžolė yra saugoma ir negali būti renkama ar kasama natūralioje buveinėje.
- Tai vienas iš giliai įsišaknijusių augalų, į kurį reikėtų atsižvelgti persodinant.
- Kepenžolė mėgsta retus lapuočių miškus su bukais ir ąžuolais. Sode augalas renkasi šviesią vietą – bet daliniame pavėsyje. Pilna saulė netoleruojama.
- Dirvožemis turi būti kalkingas, šarminis ir molingas. Svarbu, kad jis būtų pralaidus. Augalas geriausiai klesti ten, kur auga putinai ir marčios kaušeliai.
- Augalas turi būti tolygiai drėgnas, bet ne šlapias. Jis jautrus sausumui ir užmirkimui.
- Jei kepenėles sodinate į sodinuką, laistykite ją tik tada, kai išdžiūvo viršutinis žemės sluoksnis.
- Kepenžolė auga ir plinta. Spygliuočiams tai nepatinka. Krintantys spygliai laikui bėgant dirvą parūgština ir augalui tai nepatinka.
- Senus lapus galima nupjauti tik tada, kai matosi nauji žiedpumpuriai. Iki tol jie reikalingi maistinėms medžiagoms gaminti būsimiems ūgliams. Jie taip pat yra gera apsauga žiemą. Nuo jaunų augalų nupjaukite tik nuvytusius lapus!
- Kenpelenę galite dauginti ir sėjant. Tai lengvas daigiklis, bet ir š altas daigiklis su ilgu dygimo periodu. Štai kodėl sėklas geriausia sėti lauke iškart po to, kai jos subrendo.
- Šviežiame augale yra protoanemonino, kuris labai dirgina patekęs ant odos ar gleivinių ir gali sukelti paraudimą, niežėjimą ir net pūslių susidarymą.
